Laiškas #21

Visą dieną dirbau, o nesenai grįžęs vis gavau priminimą kaip žmonės nemoka parkuotis.

Man iškylo problema, nežinau kaip pradėti laišką, na, ne pati pradžia, ji visada panaši, bet ši dalis, ši dalis kurią skaitai, kurioje rašau kaip nežinau ką pasakyti, visos mintys po šių žodžiu yra naujos, iš anksto neplanuotos nes... kaip ir visada, nežinau. Atrodo vakar naktį turėjau minčių, idėjų ką rašyti, bet dabar jos išnyko, gal jos nebuvo tokios ir geros, gal... ne, nežinau, taip, nežinau, ko aš nežinau? Ir to nežinau.

Kiek kartų galiu kartoti tą patį?

Gal kartojimas nesvarbu, gal geriau priminsiu, kad aš tave įsimylėjęs ir noriu tave suprasti daugiau nei kas nors net galėjo galvoti tai daryti, gal net daugiau nei tu, taip, aš bent jau žinau, kad to noriu, aš ir žinau, kad noriu būti su tavimi, ne draugai, bet pora, visai kaip tas trumpas laikotarpis vasarą, atrodo dar toks laimingas ilgai nebuvau.

Meilė yra gan keistas reiškinys, jausmas, jos stiprumas priklauso nuo sekančio dalyvio, o ne nuo mūsų pačių, o gal abiejų? O gal tai tik chemija? Ne... chemija tik pradžia, kai skrandyje šaudo fejerverkai ir atrodo nėra ramybės, o kai sprogimai sustoja, tada tik prasideda tikrovė.

Nors ir pradžia maloni, įdomi, visgi norėčiau patirti ramybę po to, ar išdrįsi tai daryti kartu su manimi?

Myliu, myliu, myliu.