Laiškas #20

Tiesą pasakius, nežinau apie ką rašyti, bet bandysiu.

Negaliu meluoti apie tai, kad pradėjo patikti tai daryti - rašyti laiškus, išreikšti kaip jaučiuos, ypač patinka galutiniai rezultatai, kai galiu parašyti "Myliu", bet ne dėl to pradėjau, ne dėl to nes patinka rašyti, man niekada tai nepatiko. Pradėjau rašyti nes laiškai skirti būtent tau, jie tapo dalis mano dienos, visai kaip ir galvoti apie tave yra dalis. Nemanau, kad jie padeda pamiršti jausmus, gal net labiau išlaiko, bet ar jau taip blogai leisti jiems gyventi?

Gal laiškų nematysi, nes bijosiu juos atiduoti arba jie sudegs lauže, gal ir pamiršiu mažus dalykus apie tave, pavyzdžiui tavo norą turėti gluosnio medį namo kieme, bet žinau, kad ką jaučiu tau nepamiršiu, neįsimylėjau tavęs dėl to kaip atrodai, nors ir kiek tu daugiau spindi akyse nei saulė, aš įsimylėjau tavo jausmus, asmenybę, nors ir kiek jų yra, svajones, juoką... šypseną kai tu juokies, manau tai dažniausias vaizdas kurį matau kai galvoju apie tave.

Manęs ir klausia kodėl aš vis toks užsispiręs dėl savo jausmų tau, bet kaip aš galiu parodyti kaip mes žiurėjome vienas į kitą su savo lazdynų spalvos akimis?

"Hazel" geriau skamba, bet stengiuosi rašyti viską lietuviškai, gal taip lengviau atrasiu žodžius realybėje ir nereikės užpildyti jausmų su tyluma.

Sakiau nežinau ką rašyti, bet parašiau, ar aš ne hipokritas?

Myliu, savo noru.