Laiškas #16

Panašu, kad vėl praleidau... bet, nors mano diena buvo užimta, neleidau tiek daug sau galvoti apie tave, manau tai geriau dėl paleidimo.

Bet paleisti šanso, kad vistiek būsime kartu nenoriu, kodėl aš tai darau sau? Aš vis gyvenime statau naujus skyrius, bet tavo vardas vistiek atsiranda kiekviename, kodėl? Perrašiau gyvenimą šimtus kartu, bet rašalas kiekvieną kartą randa kelią pas tave, aš nesuprantu kodėl šių jausmų negaliu atsikratyti, aš nesuprantu kodėl tave vis turiu prarasti. Aš nesuprantu.

Bandau ir daugiau juoktis, bet vis tavo vardas pasirodo, o tas juokas netikėtai sustoja, širdis pasunkėja. Matau tave visur, bet tu per toli, kad galėčiau pasiekti savo rankomis.

Išsireiškimas per laiškus padeda, tikrai, juos ir skaitau pakartotinai, o paskutinio laiško įvykiai priminė panašią dieną, manau ruduo, bet nežinau metų ar laiko. Tada taip pat važiavau iš salės, tačiau tave jau pamačiau, tu mane irgi, prisimenu, kad ėjai nagų tvarkytis, nesu matęs, kad jie būtų negražus, mažai kalbėjome, bet ir toks trumpas pokalbis gyveno galvoje, įdomu ką dar rasiu.

Galbūt užteks tiek, kitame laiške tikiuosi pasakyti apie šios dienos įvykius.

Myliu, besąlygiškai.