Laiškas #15

Rodos galva buvo kitur ir praleidau laišką dienos metu.

Nežinau ką šį kartą pasakyti, tai manau papasakosiu apie vieną prisiminimą kuriame tu buvai, bet manau nežinai. Tai buvo prieš kelis metus, atrodo spalis, 2022 metai, vakaras jau, tada buvom nustoje kalbėti kaip ir šį rudenį. Važiavau namo su dviračiu iš sporto salės, suprakaitavęs, muzika ausyse, atrodo be muzikos niekur negaliu būti vienas, ji tik grojo ir niekam kitam nekreipiau dėmesio. Važiuodamas, , dar buvau prie gimnazijos, atrodo pralenkiau tave, tada dar minutę miniau, bet po to sustojau.

Nemanau, kad prisiminimai meluoja, aš tada visiškai pasimečiau.

Ar ten tu? Nebuvau su akiniais, turėjau išjungti muziką, kad geriau matyčiau, kvaila, ar ne? Nežinojau ar akys man melavo, jos ir nėra labai geros, bet vistiek jaučiau tave, o gal jautė tik širdis, nežinau, tai buvo gan seniai.

Neprisimenu kaip atrodei, bet prisimenu, kad šypsenos nemačiau tavo veide, tikiuosi kita tavo diena buvo geresnė.

Po minutės važiavau atgal, bet tavęs ten nebebuvo, kartais dar pagalvoju apie tai, kur tu dingai ir ar tai ženklas, kad visada pradingsi.

Ženklų nemėgstu priimti.

Myliu, ir praeityje, ir dabar, ir ateityje.