Laiškas #14

Negalėjau užmigti iki 04:00, visi prisiminimai vis grįžo į galvą ir darosi sunkiau tau nerašyti, pasiilgau tavęs ir pasiilgau kas buvo tarp mūsų.

Rašau šiuos laiškus tikėdamas, kad kažkada galėsiu juos tau parodyti, kol laikas tam ateis, mes abu būsime skirtingi žmonės, galbūt tu norėsi bandyti iš naujo ir tą pasakysi, o galbūt aš šią įdėja perkreipsiu tau, o tu galvosi, kad ji tavo. Bet kuriuo atveju, aš priimsiu tai nežinodamas, ar paskui būsiu laimingas, ar vėl reikės galvoti kodėl išsiskyrėm. Antro varianto nenoriu, patirtis siaubinga ir nematau kaip tai galiu pamiršti, šis prisiminimas išbus iki paskutinio įkvėpimo.

Kol tai rašau, leidžiasi saulė, dangus rožinis kaip tavo mėgstamiausia spalva, norėčiau, kad būtum prie manęs ir žiūrėtume į jį kartu, vienas prie kito, kol mūsų rankos vienas kitą laiko.

Realybė ne tokia, panašu, kad tavęs turiu pasiilgti ilgiau nei tave žinojau. Aš to nekenčiu, bet nerašysiu, mes dar ilgai nesimatysime, bet kai tai pagaliau įvyks, tai nebus tarp mūsų dabartinių versijų, tai bus tarp dviejų sielų, kurios augo individualiai.

Galbūt ateityje, galėsime abu augti kartu, o ne atskirai.

Myliu, begalo.