Laiškas #13

Atidariau mūsų žinutes šiandien, nežinau kodėl, nieko ten nedariau, galbūt taip automatiškai pasielgiau, ar tai keista?

Nežinau, kas keista priklauso nuo žmogaus, man natūralu galvoti apie tave, ką veiki, kaip jauties, galbūt kitam žinant viską, tai bus keista, bet kaip ir sakiau seniau, emocijos neturi logikos.

Tikiuos, kad tu laiminga, bet ir tikiuos, kad mano vardas skraido tavo galvoje... visai kaip tavo gyvena pas mane, tai atrodo nesikeičia ir nesikeis. Visada galvoju ką veiktume, jei būtume kartu, manau tu pasakotum vieną pasaką, o vidury sakinio pereitum į kitą, aš tik klausyčiaus, po to pasimesčiau tavo akyse, sunku to nedaryti, atsispirti tavęs neišbučiuoti, tu esi tiesiog nepakartojama.

Atrodo ir kalbėdavom apie mirtį, kas bus, ką mes jausim, ką žinome ir dabar. Nieko mes nežinome, bet faktas yra toks, kad kai mane užkas du metrus po žeme ir vabalai pradės valgyti mano smegenis, jie žinos tavo vardą.

Nors viskas tarp mūsų nesibaigia gerai rugpjūtį, o visi ženklai sako "ne", aš vis toliau sakau "taip, aš noriu bandyti toliau". Gal tai kvaila, gal tai meilė, o gal tai tiesiog aš ir mano širdis, žinau ko noriu, o tai yra tu, aš neturiu nei vienos abejonės, kad noriu būti tavo.

Myliu, amžinai.