Laiškas #11

Paskutinės vasaros, taip pat nekenčiamiausio mėnesio, minutės.

Nekenčiu rugpjūčio, atrodo šiuo laikotarpiu patiriu tik blogį, ar tai viltis? Galbūt, o galbūt ir ją galiu pakeisti, nors bus sunku, tavęs visgi nenoriu paleisti, o rugpjūčio nekenčiu dėl tai ką patiriu su tavimi.

Visgi tai kartoju.

Galbūt ir tai kvaila, bet logikos emocijose nėra, niekada nebuvo, noriu pakeisti viltį, nežinodamas ar tai tikrai viltis.

Bet ta viltis... aš ja netikiu, aš tikiu, kad mes gauname tai dėl ko nepasiduodame. Taip, aš noriu tau rašyti, maldauti, kad būtume vėl kartu, bet taip nepasieksiu ko noriu, žinau, tu žinai, nors daug ir nežinau, atrodo šie žodžiai vis grįžta.

Aš nepasiduosiu, laiko turiu. Praradau tave ne kartą, bet einu toliau, sugrįždamas vis kitokiu.

Tai nėra planas, tai mano tikėjimas, jei viltis bandys prisirišti, aš ją nukirpsiu.

Žinau tu nematysi šio laiško artimu metu, bet... ateik ten kur aš, nors man tik laimę atneša tavo pasakos, tau nereikia nieko sakyti, padarysiu kavos, galbūt norėsi arbatos, sedėsime abu tylomoje ir to pakaks. Tyluma nėra jau tokia bloga jei tu esi ten.

Myliu.