Laiškas #100

Girdžiu kaip stipriai plaka širdis, lyg bandydama kažką man pasakyti.

Reikia nusiraminti, bet sunku... kaip sunku susitaikyti mano kūnui su tom mintim, kad tai pabaiga. "Kvėpuok" - sau sakau, aš kvėpuoju, bet neautomatiškai, atrodo pamiršau kaip tai daryti. Turėjo būti lengviau, minčių tikrai turėjau apie ką rašysiu, nejaugi viskas išnyko? Ne... tiesiog slepiasi, pabaiga nelaukiama. Bliamba... ne apie tai norėjau rašyti, bet tikrovė tokia, kad sunku.

Bandau ir vėl rašyti. Rodos ramybės būsena nepasiekiama, bet tai tik leis giliau jausti. Nemeluosiu, pradėjau rašyti laiškus norėdamas, kad suprastum mane, tačiau, vis rašant ir rašant, supratau, kad šie laiškai tapo ir supratimas apie save. Jei nebūčiau rašęs, nebūčiau žinojęs, kad mylėti yra pasirinkimas, kad meilė nėra ta kibirkštis apie kurią visi taip šneka ir svajoja. Ji gali lengvai ateiti, net labai lengvai, bet tai nėra meilė, ne, meilė ateina po viso tai, o tu ją turi įleisti, bet tuo pačiu, jos negali priversti pasilikti. Ji gali išeiti, ne iš karto, o po truputi, galbūt ši dalis skaudžiausia. Bet... nors ir kaip baisu ją prarasti, vistiek pasirenku tave mylėti.

Praradau tave ne kartą, visada galvojau, kad tai pabaiga, tačiau vis atrasdavome vienas kitą. Aš nesitikiu, kad atsikelsiu prie tavęs rytoj, negyvename stebuklų šalyje, bet vis tikiu, kad mūsų takai susikirs. Nežinia kaip žiūrėsime vienas į kita, gal išorėje atrodysiu ramus, bet esu įsitikinęs, kad tavo žvilgsnis pakels mano širdį iš miego, o ji man praneš, kad tu ten stovi prieš mane. Vos galėsiu pakalbėti, pasakyti kaip jaučiuos, tai viena iš mano blogų pusių... tas emocinis išsireiškimas, turiu abejonių ar jis pagerėjo. Gal tik rašymas padeda išsireikšti... nežinau.

Įdomu ką tu galvotum, kokie prisiminimai aplietu tavo širdį, o gal neaplietu? Nežinau ir tai. Daug dar nežinau apie tave, gal dėl to vis noriu sugrįžti, to neišsiaiškinau. Gal paskambinsiu, gal pakalbėsime, o gal ir planuosime susitikti... tu atšauksi, bet tai nekels siurprizo. Nekenčiu tai, ne tik atšaukimų, bet ir to fakto, kad tai nebūtų siurprizas. Tu užsispyrus, bet tuo pačiu ir aš, myliu tave kaip moku mylėti, kartais per daug, nekaltinsiu jei atrodytų lyg per mažai, nemoku tai išreikšti, bijau. Nekaltinsiu ir tavęs, kad bandei mylėti taip kaip moki pati, tą vasarą dar toks laimingas nesu buvęs.

Nenoriu tikėti, kad meilė tokia sunki, kad tiek daug reikalauja, bet jei taip ir yra - kovosiu toliau, žinodamas, kad tu lauki jos pabaigoje.

Dalis manęs nori, kad perskaitytum visa tai, o kita dalis, senasis aš, nori visa tai slėpti kuo toliau, tuos žodžius, kuriuos skiriau tau. Planavau, kad šis laiškas būtų paskutinis, bet jausmai neturi logikos, galbūt parašysiu naują už savaitės ar už dešimt metų.

Myliu, iki mėnulio ir atgal.